Pora minčių apie studijas (nieko per daug rišlaus nesitikėk).
Panašu, kad lūkesčiai susidūrė su realybe ir ji privertė kiek nusivilti. Toli mifui iki geros studijų kokybės (gerus dėstytojus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų), tačiau kiek pakeitus mąstymą, požiūri ir įdėjus savarankiško darbo situaciją galima pataisyti. Norėtųsi, kad tiesiog užtektų vaikščioti į paskaitas, pratybas, išspręsti duotus uždavinius, pasimokyti prieš atsiskaitymus, bet to yra per mažai. Nepalik savo išsilavinimo universiteto rankose ir pats juo pasirūpink, nes iš tikrųjų universitetui tu esi įdomus tik, kol jie gauna už tave pinigų :) "Mokėti spręsti uždavinius" yra mažai, daug daugiau įžvalgos įgausi ir suprasdamas įrodymus (kodėl įrodymas įrodo teiginį, bei ką iš vis tas teiginys reiškia?) bei apibrėžimus. Dar gerai yra žinoti kaip motyvuoti kam tie dalykai, kuriuos mokaisi, yra reikalingi/naudingi/įdomus. Savo motyvacija gali pakelti, jei viso savo laiko neskirsi tik matematikos mokymuisi, bet ir kažkiek domėsies matematikos naujienomis, jos istorija, įdomiais faktais (turbūt jau žinai apie kokį numberphile, bet yra ir daugiau panašaus turinio), busi kažkokioje bendruomenėje. Iš tikrųjų, tokie dalykai yra labai svarbus, nes vien besimokydamas gali užmiršti, kad matematika turi ir žmogiškąjį aspektą. Nesijaudink, dėl to, kad nedalyvavai kažkokiose olimpiadose, matematika nėra kažkoks konkursas ar varžybos. Ir šiaip manau, kad tų olimpiadų visur kišimas ir sureikšminimas tik iškraipo ir griauna matematikos, kaip mokslo, supratimą ir galiausiai gaunasi kažkokia intelektualinė masturbacija, bet čia jau kita tema.. Grįžtant prie studijų, tai iš savo patirties galiu pasakyti, kad kažkokių super pasiekimų olimpiadose neturėjimas netrukdo studijų pabaigti būnant "pirmoje vietoje", nors tai savaime kaip ir nieko nereiškia ir neturėtų būti studijų tikslu. Tikėkis, kad visko tau per paskaitas nepapasakos. Gali saugiai daryti prielaidą, kad tau visą tai reikės pačiam sužinoti ir suprasti, o tam tikriausiai neužteks savų ar paskaitų konspektų, teks skaityti knygas ir naršyti internete. Ir šiaip, žmonės, kurie sugeba savarankiškai mokytis ir susirasti reikiamos informacijos yra tikrai vertinami, tad tai puiki proga lavinti šiuos sugebėjimus. Turbūt dažnai atsidursi šiame puslapyje ir gal net užduosi ten kelis klausimus. Nors ir esu programuotojas, tačiau tame puslapyje turiu daug daugiau "reputacijos taškų", nei programuotojams skirtame analoge.. Vienas interneto pliusas yra tas, kad teks išmokti visus techninius terminus anglų kalba. Jei ateityje teks rimčiau užsiimti tiksliaisiais dalykais, tai bent jau viena barjerą (kalbos) busi įveikęs, nes lietuvių kalba vaikams ir studentams mokyti ir tenaudojama ¯\_(ツ)_/¯
Stenkis semestro metu palaikyti tam tikrą supratimo lygį apie tai ką mokaisi. Dažnai būna taip, kad tiesiog praklausai paskaitą, kažko nesupratai iki galo, bet pagalvoji, kad kai ruošiesi egzaminui, tai tada ir suprasi. Realybėje tai neveikia, telieka laiko tik kalimui. Neretai temos tarpusavyje susijusios, tad nesupratęs vienos kitos irgi pilnai negali suprasti. Kai kokį dalyką dėsto (labai) prastas dėstytojas, tai daugumą į tą dalyką rimtai nežiūri ir nusprendžia, kad geriau kaip nors gauti 5 ir praslysti, nei mokytis to "asilo" dėstomo dalyko. Nors dėstytojas gali būti prastas, tačiau pats dalykas gali įdomus, reikalingas ar net būtinas tavo specialybei, tad svarbu, kad neapykanta dėstytojui nevirstų neapykanta pačiam dalykui. Stenkis studijų metu rinktis kuo įvairesnės paskaitas, kiek tai leidžia pasirenkamieji/laisvieji dalykai. Tai padės susidaryti pilnesnį įvaizdį iš ko susideda tavo studijuojamas mokslas, nes dažnai jis būna gan siauras. Kai kurie net pasimodifikuoja savo studijų programą, kad galėtų vaikščioti į tam tikrą paskaitą (ar kad išvengtų tam tikro dėstytojo..). Pačias paskaitas galima padaryti įdomesnes ir naudingesnes jose dalyvaujant. Jei kas neaišku įrodyme ar apibrėžime, tai galima paklausti/pasitikslinti, pastebėjus dėstytojo klaidą paklausti "ar toje vietoje neturėjo būti..." (ir laukti, kol pajuokaus apie studentų budrumo tikrinimą), paklausti ar tas veiktų ir atveju x, atsakinėti į užduodamus klausimus (ar nors kokius pamąstymus pasakyti). Geriausios paskaitos būna tos, kuriose vyksta dažnas bendravimas tarp dėstytojų ir studentų, o ne tarp dėstytojo ir lentos (ar next mygtuko powerpointe). Kai kurie dėstytojai pasiruošia ne tik medžiagą, kurią reikia išdėstyti, bet yra nemažą krūvą klausimų, kad padėtų ją įtvirtinti. Tokių paskaitų irgi pasitaiko mife. Kad pamatyti, kaip tai gali atrodyti, galima peržvelgti, kad ir šitą Stanfordo universiteto kursą. Gal pirmose paskaitose to dar nesimato, bet po to net gaila pasidaro, kad neturi galimybes vaikščioti į tokias paskaitas savo universitete. Aišku, dėl to dėstytojai nėra visiškai kalti, Stanforde daug geresnės sąlygos ir prie pačio kurso dirba gan daug žmonių.
All in all, imk iš universiteto ką gali, jei reikia - iškaulyk, jei vis tiek neduoda, tai susirask kas duos.